Raktas, kuris atrakina daug spynų – visraktis.
Spyna, kurią gali atrakinti daug raktų – šūdina spyna.
Iš moterų ar merginų lūpų karts nuo karto galima išgirsti pusiau skundą (dvigubi standartai!), pusiau klausimą, kuris skamba maždaug taip:
“Kodėl vaikinas permiegojęs su daug merginų – šaunuolis, o mergina, permiegojusi su daug vaikinų – pasileidėlė?“
Kadangi klausimas – retorinis (atsakyma, visgi, visi žinom, tik ne visuomet galim paprastai paaiškint), paprastai tiesiog atšaunama kažkas girdėto kitur, kaip antai metafora viršuje, ar, man ypač patikęs, “mergina tai dėvisi, o vaikinas – ne“.
Atsakymas, iš tiesų, paprastas – nes vyrams ir moterims svarbūs kiti dalykai. Vyras, permiegojęs su daug moterų, tampa patrauklesnis mūsų taip mylimai moteriškai lyčiai. Moteris, kuo ji labiau nekalta, tuo ji patrauklesnė vyrui. Vyras, kuris nesugeba suvilioti moterų, o kaip šuniukas sekioja joms iš paskos, yra tas pat, kaip kad moteris, kuri laisvai atsiduoda pirmam pasitaikiusiam.
Kartais patys taikliausi žodžiai ir giliausia mintis jau būną išreikšta, ir ją tereikia surasti. Nors, žinoma, jūsų gerbiamasis Žaltys ir pats gali prilygti Šekspyrui, visgi ir man tenka žemyn nuleisti kepurę kai randu kažką gilesnio nei visos “Moterys meluoja geriau“ serijos kartu sudėjus.
Jūsų dėmesiui, atsakymas kurio ieškojote. Parabolė apie Mantą ir Laurą:
Laura yra laiminga. Vakar vakare jos vaikinas Mantas pagaliau prisipažino ją mylintis. Šito Laura laukė jau keturis mėnesius – tiek laiko jie jau susitikinėja. Visą šį laiką ji mielai mylėjosi su savo vaikinu, ir nors tai buvo savaime malonu, visgi giliai širdy mergina tikėjosi jog tai išaugs į šį tą daugiau – būtent, meilę.
Mantas iš tiesų nelabai skubėjo su savo jausmais, bet Laurai tai buvo nė motais (gal netgi patiko), kadangi kasdien jautė ir matė, kaip po truputį minkštėja jo širdis, kaip gabalėlis po gabalėlio ji pralaužia jo šarvus. Kai pagaliau buvo atsiliepta meile, viskas atsipirko su kaupu – štai ji, Laura, sugebėjo pralaužt Manto jausmus, ir tai tikrai turėjo reikšti daug jam pačiam – juk tai užtruko tiek laiko ir kainavo tiek pastangų!
Laura, džiūgaudama, susitarė susitikti puodeliui kavos su savo trim geriausiom draugėm – Ieva, Viktorija ir Greta. Jos kartu nesimatė jau keturis mėnesius, ir dar nė viena iš jų nežinojo apie Mantą – šią klaidą kaip mat reikėjo ištaisyti. Vos jaukiai susėdus už kavinės staliuko, Laura neiškentė ir nustelbė visas pranešdama geras žinias apie naujai užgimusią meilę.
– Vau! – pakeltais antakiais sukrykštė Ieva – Tai va kodėl tu tokia dingus buvai. Aš nė nežinojau kad tu susitikinėji su nauju vaikinu!
– Aha, – prisidėjo Viktorija – greit pasakok viską. Kas tas tavo vaikinas, koks jis, kuo jis vardu?
– Mantas. Mantas Butkus.
Nejauki tyla pakibo virš staliuko, ir visų trijų Lauros draugių akys neramiai gaudė viena kitos žvilgnsius.
– Eee, Laura… – pradėjo Greta – …Mantas Butkus mylėjo daug merginų.
– Jo, jis prisipažino meilėj tokiai Aistei, kuri gyveno gretimam name nuo manęs.
Laura nesmagiai nusijuoke.
– Nu gerai, bet tai jie gi visvien buvo kartu? Ta prasme, ta Aistė su juo miegojo, taip?
Greta susiraukė ir lėtai papurtė galvą.
– Ne, jie net nesibučiavo. Mantas kartą naktį girtas nuėjo iki jos namo ir prisipažino apie savo jausmus tarpdury – viską pati mačiau per savo langą. Ji jo nė pro duris neileido, ką jau kalbėt apie miegojimą.
– Nu, bet tai buvo girtas, ir čia tik viena mergina. Čia gal nieko. – nors balsas vis dar buvo tvirtas, jame jautėsi neramumo gaidelė.
Čia viena po kitos, kartais pertraukdamos viena kitą, pradėjo tarškėt visos trys Lauros draugės.
– Buvo dar tokia Giedrė Kavaliauskaitė, Mantas po dviejų pasimatymų jai pasakė kad ją myli. Atsimenu kaip ji mum visom gyrėsi ir rodė jo rytines žinutes, ten “labas rytas gražuole“ arba “saldžių sapnų zuikuti“ ir panašiai. Dar prieš akis ji jam parašė žinutę, ir jis kaip koks šuniukas iš kart jai pradėjo pilt sms’us atgal. Buvo visai juokinga, jei ne apgailėtina, ir tęsėsi kurį laiką, iki kol Mantas pradėjo visaip užuominom prašyt susitikt, sukt link to kad jiems jau reiktų miegot kartu ir panašiai, tai Giedrė ir nustojo su juo bendraut. Dar ir iki šioj man rodos Mantas jei feisbuke ant sienos rašinėja visokias žinutes.
– Aha, ir dar tokia Kamilė buvo – jis jai pirmą naktį, kai tik jie susitiko, prisipažino meilėj. Sakė kad jis buvo visiškai įsijautęs, žiūrėjo jai tiesiai į akis, atsiklaupė ant žemės priešais ją, pabučiavo jos ranką ir net padeklamavo kažkokias eiles. Viskas ką jis gavo atgal iš tos Giedrės, tai tas nesmagus apkabinimas viena ranka ir tiek.
Istorijos vis tęsėsi, ir nesmagus, sunkus jausmas pradėjo suktis giliai Lauros paširdžiuose ir pilve. Mintys skriejo galvoje: “Jis niekuomet nieko tokio man nedarė – nedeklamavo jokių eilių, nesiklaupė ant kelių, nebučiavo rankų. Jeigu jis visa tai daro, tai kodėl aš gavau tik paprastą “myliu tave“ ir tiek?? Be to, Kamilę gi visas miestas pažįsta – jinai gi su visais vyrukais flirtuoja ir juos vedžioja už nosies, tik mulkiai užkimba. Kaip Mantas galėjo būt toks kvailas ir irgi užkibt?“ Žinios, kad Mantas buvo toks naivus ir visiškai laisvai dalijo savo jausmus ir dėmesį visoms, sukrėtė Laurą.
Tuo tarpu, Laurai įtemptai mąstant, Greta, žvelgdama tai į savo draugę, tai į kavos puodelį, nesmagiai pradėjo pasakoti apie dar vieną istoriją:
– Buvo dar toks atvejis… Girdėjau kad kartą Mantas vienam klube nusitempė kažkokią merginą į tualetus kad pasakytų jai jog ji graži, ir tada dar davė jai penkiasdešimt litų. O ji jo išvis net nelietė.
– Gerai, gana! Užtenka!
Laura daugiau nebegalėjo. Kas sekundę maudžiantis jausmas pilve vis stiprėjo, rankos pradėjo net drebėti – atrodė kad visas jos pasaulis byrėjo į šipulius. Jos Mantas, tas savimi pasitkintis, tiek laiko vertęs ją laukti, pasirodo, savo meilę dalino visoms ir laisvai!
Pokalbiai prie kavinės staliuko neilgai trukus pasisuko kitomis temomis, ir linksmas tauškėjimas grįžo atgal į savo nepertraukiamą ritmą. Laurai, vis del to, ramybės niekaip nedavė išgirstos istorijos apie Mantą. Jau kitą dieną jiedu susitiko, ir ji ilgai nelaukus tiesiai paklausė Manto apie jo praeitį. Perpasakojo tai ką girdėjo iš draugių – jai reikėjo žinoti, ar jos vaikinas tikrai dalijo savo jausmus visoms merginoms, ar tikrai jis jas visas mylėjo, nors su jomis net nemiegojo?
– Na, taip, bet matai, aš iš tikro tai NENORĖJAU miegot su tom merginom, – nelabai užtikrintai pradėjo Mantas. Tai buvo melas, tikriausiai melas pačiam sau – Aš norėjau tiesiog mylėti ir tiek. Aš dar nebuvau pasiruošęs seksui tuo metu savo gyvenime.
Lauros veide atsispindėjo pasišlykštėjimas, pyktis ir nusivylimas vienu metu
– DURNIAU TU. Argi tu nežinai kad vakinai, kurie atiduoda savo dėmesį, kurie deklamuoja visokias eiles, kurie perka visokius daiktus ir išvis, kurie sako (ir) myli merginas su kuriom net nepermiega yra tikri nevykėliai??? Tos merginos nieko neduoda, o pasisaviną vaikinų dėmesį ir meilę, ir jos jų visai negerbia, jos tik naudojasi tokiais nevykėliais ir po to iš jų juokiasi!
– Visai ne. Vaikinai irgi gali norėt tiesig meilės be jokio sekso, mylėti ir tiek.
– Man sakė kad tu deklamavai eiles ir prisipažinai meilėj mano bendradarbei Gintarei! Aš ją gi, po velnių, kasdien matau ir sveikinuosi su ja! Tu matei kokia ji graži, ir su kokiais vyrukais ji eina į pasimatymus – tu jokių šansų neturėjai permiegot su ja! Kokio velnio tu ją mylėjai????
Mantas, pasipiktinęs ir įsižeidęs, atrėžė:
– Tai čia dėl to viskas? Tu tiesiog pavydi man patirties? Aš suprantu kas čia vyksta, tu tiesiog nepasitiki savim ir bijai dėl to kad aš esu mylėjęs daugiau negu tu, ir kad tu gali neprilygti visoms toms gražioms merginoms iš mano praeities.
– Keliom merginom tu prisipažinai meilėj? Kiek merginų taip mylėjai, sakyk!
– Nežinau, apie trisdešimt turbūt.
Laurai net kvapą užėmė, tarsi kas būtų smogęs į paširdžius. Trisdešimt. Tris-de-šimt. Trys dešimtys!
– TRISDEŠIMT??? NEVYKĖLI TU!!!! MULKI PRAKEIKTAS!
– Argi tu nesupranti kad mano praeitis nesvarbi? Visa kas svarbu, tai kad mes dabar mylim vienas kitą, ir kad miegam kartu dabar! Man patinka seksas su tavim, ir tai kažkas ko aš neturėjau ir negavau iš kitų merginų praeity – tai kaip tik tu dabar ypatinga mano gyvenime!
Kuo toliau Mantas kalbėjo, tuo labiau pyktis niaukė Lauros veidą. “Kaip jis nesupranta“ – sukosi jos galvoje – “kodėl aš turėčiau dėti pastangas, kodėl aš turėčiau miegoti su vyruku ir švaistyti savo jaunystę, kodėl AŠ turėčiau rizikuoti pastojimu nuo Manto kad gaučiau iš jo meilės, kurią jis ir taip laisva ranka dalijo visoms, ir už tai nieko neprašė atgal?“
– Pasakyk, Mantai. Jeigu tu taip lengvai mylėjai visas merginas, jeigu taip laisvai dalijai savo jausmus, kodėl privertei mane laukt keturis mėnesius? Ar aš nebuvau tokia gera kaip kitos?
– Visai ne, labiau atvirkščiai. Aš pajaučiau kad galbūt su tavimi visa tai gali išaugti, jog galbūt aš permiegosiu su tavim, tai aš nenorėjau visko sujaukti per anksti atiduodamas tau savo meilę.
Laura paliko Mantą.
Ji privalėjo taip pasielgti.
Tas, kuris yra toks palaidas su savo jausmais nėra tinkamas žmogus seksui.
Kas, jeigu ji ir Mantas susilauktų sūnaus, ir jis lygiai taip pat lengvai galėtų būt manipuliuojamas bet kurios gražesnės merginos, taip kaip ir Mantas?
Kas, jeigu kokia graži mergina nelaimėje paprašytų Manto pagalbos, papasakotų kokią istoriją, ir jis jai atiduotų visus pinigus kurių taip reiktų jo paties šeimai?
Kas, jeigu Laurai tiesiog reikia kad jos vyras mylėtų ją ir tik ją, o Mantas to jai duoti negali?
Ir netgi po visais šiais klausimais, kažkur giliai giliai, dar, rodos, žvėriškuose instinktuose kurie išliko nuo gūdžios praeities, instinktuose kurių jau nebegalime patys paaiškinti, Laura jautė Mantui pasišlykštėjimą. Tarsi pats jos organizmas pasąmoniškai žinojo ir temdė bet kokį patrauklumą tokiems vyrukams kaip Mantas – vyrukams, kurie leidžiasi būti išnaudojami merginų, kurie leidžiasi būti tik tais “draugais“ patrauklioms merginoms. Net ir norėdama, Laura niekaip nebūtų prisivertusi permiegoti su Mantu dar kartą.
“Aišku kaip dieną“ – nuskambėjo mintis Lauros galvoje – “Vyrukai, kurie atiduoda savo meilę taip lengvai, tikrai nėra verti sekso“.
Tiems, kuriems anglų kalbą arčiau širdies, originalą, pagal kurį buvo parašyta ši parabolė, galite rasti adresu http://laidnyc.wordpress.com/2013/06/05/the-parable-of-mark-and-lauren/ . Tikras Žaltys visuomet atiduoda pagarbą tiems, kas jos nusipelno.
Žaltys Karalius 